© Sandra Žemantauskaitė, 2015
Pagal:
Mikalojus Vilutis. Tortas. Vilnius: Tyto alba, 2009. P. 16–17
Romualdas Granauskas. Gyvenimas po klevu. Vilnius: Alma littera, 2009. P. 26–27
© UAB „Šviesa“, 2015
© Ugdymo plėtotės centras, 2015
Jeigu kada nors savęs klausėte, ar civilizacijos progresas padeda žmogui tobulėti ir išsaugoti žmogiškąsias vertybes, tačiau neradote atsakymo, galbūt jį rasite perskaitę tekstus ir atlikę užduotis.
Mikalojus Vilutis
Bobutė gigantė
Ištrauka
Mano bobutė, tėvo mama, buvo galinga. Gigantė. Galėjo gyventi savo jėgomis, be kitų pagalbos, apsieiti be elektros, vandentiekio, naftos, mašinų, kompiuterių ir visų kitų dalykų, be kurių mes, progresyvūs ir civilizuoti žmonės, tuoj pat nusibaigtume. Šeštajame dešimtmetyje mano Bobutei buvo per septyniasdešimt. Ji turėjo hektarą žemės, augino šešias avis, dvi kiaules, ožką, būrį žąsų ir vištų. Augino šiek tiek cukrinių runkelių, kad užsidirbtų truputį pinigų, kurių jai beveik ir nereikėjo. Savo rankomis save išmaitindavo, dar ir mus, progresyvius, papenėdavo. Jokių priemonių, naudojančių ne žmogaus jėgą, jai nereikėjo. Vakarais lošdavo kortomis „Tūkstantį“ su kitomis bobutėmis gigantėmis. Laisvalaikio turėjo pakankamai.
Anksčiau žmonės patys kurdavo save, dabar juos kuria technika. Ji pavertė žmones pasigailėtinais invalidais, priklausomais nuo begalės techninių priemonių, kurios yra ne kas kita kaip protezai, be kurių dabartinis žmogus neišgyventų. Žmogaus tapimas visišku bejėgiu vadinamas progresu. Progresas labai įspūdingas, tik beprasmis. Patikėčiau jo prasme, jeigu kas nors man įrodytų, kad esu laimingesnis už savo Bobutę. O dabar manau, kad progresas – tai apsikrovimas niekam nereikalingais daiktais, kurie nepadeda gyventi, tik kliudo.
Laisvę teikia neturėjimas. O daiktais tenka rūpintis ir jie atima visą laisvalaikį – didžiausią turtą, kai žmogus gali būti tik sau, nors valandėlę pagyventi savo džiaugsmui. <...>
Manęs su pašaipa klausia, ar norėčiau gyventi taip, kaip mano Bobutė. Taip. Norėčiau. Gerbčiau save. Tik gyventi kaip mano senelė aš nepajėgčiau. Esu per silpnas, įpratęs prie prabangos dalykų ir priklausomas nuo jų kaip narkomanas nuo narkotikų. Savo jėgomis laimingas nepajėgiu būti. Norėčiau būti laisvas nuo to, kas nėra aš Pats sau valdžia. Pasigailėjimo vertas gyvenimas, kuris priklauso ne nuo paties gyventojo, bet nuo daiktų ir kitų žmonių.
Samprotauju tik. Iš tikrųjų nežinau, kaip teisingai gyventi. Turbūt kad būtų gera. Nesvarbu kaip. Jeigu žmogus apsikrauna daiktais ir jam gera, tai gyvenimo tikslą jis pasiekė. Gerbiu tokį žmogų.
Mikalojus Vilutis. Tortas. Vilnius: Tyto alba, 2009. P. 16–17
Romualdas Granauskas
Gyvenimas po klevu
Ištrauka
Iš pakalnės kriokdamas sunkiai kilo pakrautas sunkvežimis, ji palaukė plento pakraštėlyje, kol prakrioks pro šalį, ir nukrūpštino į tą pačią pusę. Pradėjo ūžti ir gerokai dar ūžė ausyse. Ji neišturėtų, ji niekaip neišturėtų toje gyvenvietėje, kur nuo ryto iki vakaro po langais ūžia, kriokia, birbia, burzgia mašinos. Nejaugi nebėra žemėje vietos, kad galėtumei ramiai gyventi: saulei tekant girdėtum varnėno švilpiojimą, vidurdieny – pempės klyksmą, vakare – katės, kuri prašosi įleidžiama ir palakinama, kniaukimą už durų. Nejaugi nieko žmogui taip ir neduoda tie paprasti garsai – jokio tikrumo, jokio žinojimo, kad gyveni savo vietoje niekam saulės neužstodamas: jokiam gyviui, jokiam vabalui, jokiam kitam žmogui? Juk tiktai tyloje tegali suprasti, ar gerai, ar teisingai gyvenai per dieną, ar nenuskriaudei, neužgavai kito, tiktai ramybėje teįmanoma sumanyti būsimos dienos darbus, tuos, kurių būtinai reikia žemelei, gyvuliui, tavo žmonėms. Ramybės nebeteko žmogaus ausys, širdis, nervai, galvojimas – viskas. Ji pati iš savęs žino, kaip ramina gamtos balsas, vėjo ūžavimas klevo viršūnėje, kapinaičių medžiuose. Ypač rudens naktimis, pavasario vėtromis: esi vienas savo troboj, aplinkui siautėja baisingos jėgos – naktys, tamsos, lietūs, perkūnijos, o vis tiek žinai, kad niekas tavęs nepalies: gina medžiai, užstoją būstą, jie grumiasi, girgžda ir traška, bet jie neišduos tavęs, gyvenančios virš jų šaknų, po jų viršūnėmis: tu jiems – savo žmogus, jie – tavo medžiai. Todėl ramina jų ūžimas, nors ir kelias naktis vėtros juos draskytų ir plėšytų. Klausaisi įsitempusi, paskui pradedi rimti, rimti, o dar paskiau ir užmiegi. Kas ir būtų, jeigu tamsoje už langų ūžautų ne šakos, o žvangėtų, daužytųsi geležys, mašinos, skardų lakštai, kokios tuščios statinės, kokie metaliniai padargai? Ar sudėtum bluostą? O jeigu dar ir per visą dieną? Ir taip per dienų dienas, mėnesių mėnesius, visą laiką, be jokio perstojimo?.. Ji viena, sena ir nepagalinti, jai sunku gyventi vienui vienai, bet visa jos stiprybė – ramybėje.
Romualdas Granauskas. Gyvenimas po klevu. Vilnius: Alma littera, 2009. P. 26–27